AURELIJA ANANJEVAITĖ
Tuo pačiu laiku, tame pačiame name ir tam pačiam bute gyveno Paulius ir Monika. Jie jautė vienas kitam šiltus jausmus, bet tuo pat metu Paulius bijojo Monikos, o Monika – Pauliaus. Ir ta jų baimė pasireikšdavo neišsprendžiamais barniais, nuolatiniais priekaištais, o kartais ir nekalbadieniais. Rodės, meilės nepakanka. Jie yra nesuderinami! Kasdien nemalonios akimirkos užgoždavo tuos šiltus jausmus, kuriuos jautė jie vienas kitam. Paulius kasdien darėsi vis uždaresnis. O Monika vis dažniau pagalvodavo apie gyvenimą be Pauliaus.
Taip ir gyveno jie vis labiau toldami vienas nuo kito, kol praėjus porai metų, Moniką aplankė jos močiutė Veronika. Monikai nieko nereikėjo pasakoti, močiutė jau akyse matė moters kančią ir skausmą. Jau tuomet močiutė suprato, kad anūkė pamiršo savo tikrąsias moters galias. Tik jas pamiršus viduje gimsta toks sumišimas, baimė ir neapsakomas liūdesys.
Tad tik atvykusi močiutė paprašė arbatos ir prisėdusi šalia Monikos, ėmė atidžiai klausytis ir klausinėti anūkės. Taip besikalbant, moterys net nepajuto, kaip drauge nukeliavo į Veronikos prisiminimus apie kelionę po Indiją. Ten Veronika jaunystėje praleido septynerius metus.
„Keliavau ten ne savo noru“ – pradėjo dalintis moteris. „Buvau priversta, nes Tavo seneliui ten buvo paskirtas darbas. Man, kaip maištingai sielai, buvo labai sunku susitaikyti. Stebino, kaip jie garbina dievus, kaip ruošia maistą, kaip vieni su kitais bendrauja ir kaip jie gali susigyventi su tokiu didžiuliu triukšmu. Bet labiausiai stebino moterys – savo ryškumu, atsidavimu, nuolankumu ir drąsa. Man buvo jas sunku suprasti. O vidus stipriai priešinosi visoms jų tradicijoms. Bet, kadangi ten buvau priversta gyventi ne vienerius metus, turėjau susitaikyti.
Ypartingai sunki buvo pradžia. Mums apsiprasti su svetimos kultūros tradicijomis bei šiaip pagebėti buvo paskirta vietinė moteris, Tanya. Ji buvo labai guvi, greita ir mėgo daug kalbėti. Tuo pačiu, iš jos tryško gyvybė, kuri sugebėdavo kiekvieną šalia jos esantį užkrėsti džiugesiu. Be viso to, šalia jos būdama, visada jaučiausi mylima ir suprasta. Ja žavėjosi ir tavo senelis.
Bandžiau suprasti, ką ji turi tokio stebuklingo, kol atradau, kad ji turi galią – sujungti nesujungiamus dalykus. Jai nieko tokio atrodė vienu metu kalbėti apie rimtus dalykus ir tuo pačiu dainuoti. Jai nieko baisaus buvo kalbėti apie mirtį ir tuo pačiu juoktis. Jai nebuvo sunku dirbti sunkius darbus ir su lengvu žvilgsniu mėgautis akimirka. Ji negyveno praeitimi ir nesuprato, kuo tokia svarbi ateitis. Juk viskas, kas yra, yra dabar!
Žavėjausi šia jos galia, o pati tuo pačiu metu ėmiau ir stipriai pradėjau gėdytis savęs. Savo minčių, savo poelgių ir to, kad nejaučiu gyvenimo džiaugsmo. Ėmė kamuoti ir košmarai. O dienomis vis labiau ėmiau nebetikėti savimi. Tanya tai matė ir puikiai suprato, kad viskas vyksta dėl to, kad pamiršau save. Gyvenau tik dėl tavo senelio. Ir tuo, kad kasdien galvoje sukosi mintis, jog esu ne pati geriausia žmona.
Tuomet Tanya pradėjo vis dažniau mane supažindinti su įvairiomis indų moterimis. Apturėjau daug skirtingų arbatos gėrimo popiečių, išmokau saulės pasveikinimo, piešti khna dažais ir pramokau hindi kalbos. Bet labiausiai mane domino saris – spalvų gausybė, rišimo būdai ir nešiojimo subtilybės. Stebėjau ir, pirmiausiai, mokiausi elegancijos ir rafinuotumo. Mokiausi niekur neskubėti ir su kiekvienu žingsniu savyje ir aplink save kurti ramybę. Ramybę, kai nepavyksta užsidėti sario kaip nori. Ramybę, kai nori vieno, o gauni kito. Ramybę, kai turi paaukoti savo, kad kitam būtų geriau.
Tanya stebėdama mano susižavėjimą sariu, pradėjo vis dažniau mane vestis į audinių parduotuves, supažindino su siūvėjomis, mokė skirtingų sario dėvėjimo būdų ir leido man, europietei, atsiskleisti kaip dizainerei, šalia jų. Taip nejučia, ji padėjo man savyje atrasti naujus gebėjimus ir įkvėpė tikėti savo talentais.
Man įsitraukus į sarių kūrimą, siuvimą ir jų pristatymą moterims, net nepastebėjau, kaip ėmėme vis dažniau konfliktuoti su tavo seneliu. Jis jautėsi pamirštas, o aš jaučiausi nesuprasta. Atrodė, kad jis manęs nepalaiko ir nesupranta. Tuo tarpu jis vis sakydavo, kad jam trūksta mano dėmesio ir rūpesčio. Mes vienas nuo kito ėmėme ir pradėjome tolti. Savo išgyvenimais pasidalinau su Tanya, o ji man pasakė tik vienus žodžius:
- Išmokai girdėti save, bet pamiršai klausytis savo vyro.
Šie žodžiai pirmiausiai mane suerzino. Pykau ir mintyse vis klausiau: „o jis ar manęs klausosi?“ Tačiau net ir gyvendama su šiuo klausimu, tapau atidesnė tam, ką sako mano vyras. Ir jo žodžiuose išgirsdavau prašymų daugiau leisti laiko drauge su juo, tikėti juo, palaikyti jį ir tiesiog būti jo bendražyge. Kai išmokau jį girdėti, atsipalaidavau. Tapau mažiau reikli tiek sau, tiek tavo seneliui. Atsirado daugiau džiaugsmo mūsų kasdienybės akimirkose.
Bet vienos ydos atsisakyti buvo sunku. Aš visada mėgau viską daryti pati. Nepatiko nei kaip Tanya man padėdavo tvarkytis namuose, nei kai tavo senelis neprašytas atidarydavo man duris. Kantrybės pritrūkdavo ir tuomet, kai paprašiusi pagalbos, tuojau pat jos nesulaukdavau. Imdavau tuomet ir pati pasidarydavau. O tuomet kiti kentėdavo nuo mano priekaištų ir moralų. Taip bepriekaištaudama, kartą susilaužiau ranką. Jaučiaus kaip neįgali. Bet vis tiek bandžiau kuo daugiau padaryti pati, kol vieną rytą mane sustabdė tavo senelis ir pasakė: „Leisk man.“ Leisti jam darbuotis, o man stebėti buvo nežmoniškai sunku. Bet ta nelemta lūžusi ranka man padėjo atrasti dar vieną moters galią – įgalinti kitus, net silpniausius. Nes tas leidimas tavo seneliui suteikė tokį akių spindesį, kad niekada man nebesinorėjo jo atimti.
Metai praleisti su Tanya, konfliktai su tavo seneliu ir lūžusi ranka nejučia atskleidė tiek mano stiprybes, tiek silpnybes. Silpnybės gąsdino ir kartais norėjosi jas maskuoti. Bet ką tu pamaskuosi mėnesį būdama gipse? Tad beliko mokytis net ir silpnybėse įžvelgti galimybes. Ir jų buvo begalė. Štai, kad mano silpnumas padėjo seneliui atrasti savo stiprybes. Tas pats silpnumas kūrė artumą tarp mudviejų. Tas pats silpnumas leido man išmokti pasitikėti Tanya bei kitais. Ir silpnumas padėjo atrasti pusiausvyrą kasdienybėje.“
Monika klausėsi močiutės pasakojimo ir jautė, kaip viduje užgimdavo įvairiausi jausmai. Bet labiausiai ji buvo dėkinga Veronikai už tai, kad savo pasakojimu padaugino meilės pasauliui, vyrui ir moteriai. Kaip ir Veronika visada išliko dėkinga Tanyai už įkvėpiančias moteriškumo pamokas.
Parašykite komentarą