Išsilaisvinimas iš pavydo pančių – savo unikalumo priėmimas

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Kartais pas mane į svečius ateina toks nekviestas ir retai kieno mylimas svečias – Pavydas. Jis yra toks įkyrus, kad nepabūna tik valandikei, išgerti arbatos. Ne, jis drauge su  manimi užmiega, pabunda, valosi dantis, dažosi, verda grikius, dalyvauja svetimuose pokalbiuose ir dar paprašo pasislinkti kai antra naktis iš eilės užmiega šalia manęs.

Jis toks nuspėjamas ir nuobodus. Visada kartoja tuos pačius žodžius: „Kiti moka geriau. Kiti turi daugiau. Kiti atrodo gražiau. Kiti…“ „Vis kiti ir kiti! O kur aš?” – galim surikti mano draugui. Tačiau kartais pamirštu tai padaryti, nes nusprendžiu vis įrodyti, jog esu geresnė už kitus. Kad vėl nepradėčiau niekaip nesibaigiančio žaidimo “Įrodyk, kad esu geresnis”, nusprendžiau su savo įkyriuoju svečiu pasikalbėti.

• Kodėl tu vėl užsukai pas mane? – paklausiau jo.
• Ar tikrai esi pasirengusi sužinoti? – gundančiai pasitikslino jis.

Net nemirktelėjusi linktelėjau galvą ir įdėmiu žvilgsniu žvelgiau į jį, kol išgirdau žodžius: “Nes pamiršai, jog tu esi unikali!”. Šie žodžiai buvo stiprus sprigtas į kaktą. Net loštelėjau. O gerklėje pajutau lengvą kutenimą, kuri sukelia meilės išsilgęs kūnas. Nes po ilgo laiko tarpo vėl jame vilnijo TU ESI UNIKALI bangos.

Tuomet susimąsčiau, kaip padaryti, kad tas nekviestas svečias neužsibūtų per ilgai ir taptų mano draugu, kuris karts nuo karto primena, kad vėl pamiršau save, bet neskatina įsivelti į tuos nemėgstamus žaidimus, kuriuos imu ir pradedu žaisti nesąmoningai.

Nuotrauka Lauros Aširovienės

Pirmiausiai nusprendžiau išsilaisvinti iš nuolatinio noro save lyginti. Pamenu, būdama vaikas nuolat vadindavau brolį „lygintuvu“, nes erzindavo, kad jis pastebi kiekvieną smulkmeną apie mane ir kitus bei lygindavo su savimi. Bet keisčiausia yra tai, kad tas „lygintuvas“ gyvena manyje. Ir jis pastebi viską, kas kituose yra gero, blogo ar kitokio nei manyje. Tačiau, iš tiesų, jis yra tik priminimas, jog kasdien turiu artėti prie vis geresnio savęs pažinimo. Kasdien turiu kurti save iš širdies.

Tam, kad būtų lengviau kurti save, teko mokytis išsilaisvinti tiek iš išankstinių nuostatų, tiek iš kitų nuomonės. Nes “kuo greičiau prikabinate žmonėms, daiktams ir situacijoms etiketes, tuo skurdesnė ir be gyvybės tampa jūsų tikrovę, jūs liaujatės regėję stebuklą, nepaliaujamai vykstantį aplink jus ir jumyse. Tampate protingi, tačiau prarandate išmintį, džiaugsmą, meilę, kūrybingumą“ (Eckhart Tolle). Juk jei liausiuosi regėjusi stebuklą gyvenime, retai pastebėsiu stebuklą, spindintį savyje.

Dar stipriau tas stebuklas suspindėjo tuomet, kai išmokau vertinti savo trūkumus. Ne paslaptis, kad esu išraiškingų kūno formų moteris. Ir jau kokį dvidešimt metų bent kartą per mėnesį dėl to pakompleksuoju. Vis galvoju, kaip jas pakeisti/paslėpti/nurėžti… Tačiau, kai prisimenu, kad jose irgi slypi mano grožis, imi jomis didžiuotis/grožėtis/puikuotis… Tada sulaukiu ne tik komplimentų, bet ir pasidalinimų, kad bendraudami su manimi žmonės patys įgijo drąsos rengtis ryškiau/išraiškingiau/išskirtinai. Tomis akimirkomis supranti, kad priėmusi savo trūkumus, imu ir išsilaisvinu iš abejonių savimi ir taisyklių, kurias manyje pasodino nepažįstamieji nykštukai.

Pasitaiko, kad tos taisyklės, išankstinės nuostatos, kitų nuomonės ne taip lengvai pasiduoda. Apraizgo kaip gebenės lapai ir vis kamuoja su mintimis, jog esu nepakankamai gera/graži/išmintinga/supratinga/atvira/mylinti ir t.t. Imu kabinėtis prie kiekvieno savo ištarto žodžio, poelgio, net minties. Belieka griebtis vienintelio priešnuodžio – atjautos sau ugdymo. Tai padaryti nelengva, nes taisyklės, nuostatos ir nuomonės stipriai spaudžia. Bet giliai įkvėpiu, iškvėpiu ir pradedu švelniu bei supratingu balsu kalbėti su savimi.

Kelias minutes taip pakalbėjus, pradedu jausti, kaip manyje užgimsta ramybė ir tyla. Ji su tokiu lengvumu užlieja visą kūną, kad siela pasidaro lengva, o kūnas – laisvas. Be jokios įtampos ir nerimo. Nes jį užplūdo meilė, sklindanti iš mano pačios širdies gelmių. Kaip? Nes bekalbėdama su savimi, mintimis aš save apkabinau, glosčiau ir sakiau, kad kiekvienam pasitaiko sunkių akimirkų. Kad šios akimirkos irgi yra gyvenimo dovanos, tik jos įpakuotos į visai kitokį dovanų popierių.

Taip bekalbėdama, nejučia ėmiau ir pradėjau dėkoti. Sau, savo kūnui, artimiesiems, aplinkiniams, visatai. Ir tai dariau ne iš proto, o iš vidinio pajautimo, kuris buvo kupinas džiugesio ir švelnumo. Pradėjau jausti, kaip imu ir išsilaisvinu iš stokos ir baimės prarasti/neturėti jausmo. Užgimė gausos pajutimas, kuris leido man pamiršti taisykles, norą kontroliuoti ir siekį būti įvertintai. Išnyko sureikšminimas ir susireikšminimas, kurį visiškai užmigdė skardus mano juokas.

Tuomet ėmiau žaisti gyvenimą. Šokau su gyvenimo suteikiamomis galimybėmis. Dainavau apie kylančius jausmus. Juokiausi iš pribloškiančių netikėtumų. Kol supratau, kad nekviestas svečias tapo neišskiriamu draugu, kuris kasdien moko kūrybingumo, autentiškumo, atjautos, ramybės, dėkingumo, žaismingumo. Padeda prisiminti, kad aš ne tik kūnas, mano darbai ar mano statusas. Primena, jog manyje slypi intelekto,  nuoširdumo, dvasingumo institucijos.  Ir visa tai, kas jose vyksta, daro mane unikalią. Ne tik mane, ir jus 😉