AURELIJA ANANJEVAITĖ
Penktadienį užmigau su mintimi, kad per mažai gyvenu. Ta mintis nusmelkė visą kūną, lyg būčiau nutrenkta elektra. Nors puikiai supratau, jog mane tokios mintys užklumpa tuomet, kai pasižvalgau po Instagram‘ą ir pamatau, kiek gražių ir nuostabių akimirkų išgyvena kiti. Ypač penktadienį. Esu žmogus ir kartais pasiduodu tai kolektyvinės sąmonės įsitikinimui, kad mes gyvename tik tuo metu, kai turime daug veiklos. Kai mūsų dienotvarkė yra spalvinga nuo darbų, kurias vos spėjame nuveikti. Kai turime krūvas draugų, kuriuos vos spėjame aplankyti. Kai pats gražiausias žmogus yra tas, kuris ant savęs išbando visus kremus ir gali užsidėti S dydžio suknelę. Kai meilė sau asocijuojasi su galimybe sau leisti viską.
Bet tada išsimiegojau, grįžau pas tėvus ir pasivaikščiojau po sodą. Viskas pasirodė daug paprasčiau ir aiškiau. Prisiminiau, kad tikrasis gyvenimas yra tuomet, kai sugebi būti santykyje su savimi. Kai gebi save išgirsti ir vadovautis širdies balso vedimu bei atsispirti tam kolektyvinės sąmonės raginimui išbarstyti save į kuo daugiau dalelių.
Mūsų polinkis save išbarstyti yra didžiulis. Įsivaizduojame, kad atidavę dalelę savęs artimiesiems anksčiau ar vėliau būsime jų įvertinti. Manome, kad atsidavę darbui, savo gyvenimą užpildysime prasme. Esame įsitikinę, kad turėdami pinigų, jaukius namus ir gražų sodą jausimės saugūs. Gal? Bet neretai gaunasi, kad persidirbę, išsekę nuo aukojimosi dėl kitų, pervargę nuo nuolatinio pajamų ar laiko planavimo ir perfekcionistiškos tvarkos ieškojimo atsigulame į lovą tik su vieną mintimi: „kaip norėčiau nuo visko atitrukti ir pailsėti“.
Įdomiausia, jog kai turime galimybę atitrūkti, vis tiek pasirenkame galimybę užsisukti veiklų, pokalbių ir dulkių valymo ratuose. Kodėl? Mes įpratę patys su savimi žaisti budelio ir aukos žaidimą. Mums lengviau save skriausti trumpomis miego ir ilgomis darbo valandomis, perdėtais reikalavimais dėl išvaizdos ir nesančios tvarkos namuose bei mintimis, kad kiti gyvena blogiau, sudėtingiau ir jiems reikia mūsų pagalbos. Kai pervargstame, imame savęs gailėtis, kad visi tik ir naudojasi mumis bei pradedame save kaltinti už tai, kad vėl pamiršome skirti laiko sau.
Tačiau dalyvauti budelio ir aukos žaidime yra daug lengviau nei išmokti užmegzti nuoširdų ir šiltą santykį su savimi. Suprasti, kad tą pilnatvę, kurios siekiame savo darbais, pokalbiai ir perfekcionistiniais siekiais, iš tiesų, pajusime pabuvę atviri su savimi. Kai išdrįsime atsiskleisti patys prieš save.
Gerai apmąsčiusi, kas vyko per visą savaitę atradau, jog pirmas dvi savaitės dienas buvau apimta kūrybinės euforijos, kai galėjau kurti, rašyti ir sutikti su daugybe naujų pasiūlymų. Taip plaukė iš vidaus taip stipriai, kad net naktimis galėjau miegoti tik kelias valandas. Trečiadienį įvyko lūžis ir dvi dienas darbavausi atsidavusi konsultacijoms, kol ketvirtadienį grįžusi po darbų galėjau galvoti tik apie miegą. Bet ir tą dieną buvo sunku užmigti, nes vis mąsčiau, kaip šeštadienį jau turiu nusiųsti podkasto įrašą, o scenarijus tik pradėtas. Tad baigusi visus penktadienio darbus grįžau ir iki vėlumos rašiau scenarijų.
Kai aprašiau visą savaitę, manau, jums puikiai susidarė įspūdis, kodėl visą mano kūną persmelkė mintis: „per mažai gyvenu“. Juk viduje virė kova tarp noro būti laisvai ir didelių įsipareigojimų, kuriuos realiai susikūriau aš pati. Tad gerai apmąsčiusi, parašiau šešis šaukinius, kuriuos planuoju išsitraukti, kai imsiu ir vėl pamesiu save rutinos verpetuose.
- Prašau, skirk laiko sau ir atgauk kvėpavimą.
- Prisimink, tau gimus buvo padovanota laisvė rinktis, neatiduok jos kitiems.
- Dažniau paklausk savęs, ko nori ir rečiau sakyk, kad „reikia“.
- Sustok ir pasakyk sau, kad ir šią akimirką tu esi nuostabi.
- Žinok, kad klaidos tave daro tiek pat žavią, kaip ir pasiekimai.
- Dėkok sau už tai, kad esi.
Kai parašiau visus šiuo šaukinius, supratau, kad vieną dieną gyvename daugiau, kitą dieną gyvename – mažiau. Taip ir supamės ant tų svarstyklių. Svarbiausia, vis dažniau prisiminti save. Nes mes patys galime save ir paguosti, ir suprasti, ir palaikyti, ir mylėti. Kol to mes nepadarysim sau, niekas kitam mums to ir negalės duoti.
O kas tau padeda save surinkti?
Parašykite komentarą