Šiandien jaučiuosi pabudusi iš gilaus miego, kur kiti buvo svarbesni nei aš, gyvenimo motyvatorius – baimė, o patys geriausi migdomieji – maistas. Mmm, žuvies piršteliai su žirneliais ir majonezu.
Primena miegančiosios gražuolės istoriją, ane? Tad klausimas, kas buvo ta piktoji pamotė ir žavingasis princas? Ir kas gi tie nuodai privertę mane užmigti ilgu miegu?
Kad ir kaip mums sunku pripažinti, sielą užmigdyti ilgam miegui gali tik skausmas. Tas pats, kurį sunku priimti, pakelti, pripažinti. Ypač jei nuo pat mažens ėmei ir patikėjai, kad nuo skausmo reikia bėgti.
Mane skausmas pribaigė paskutiniais magistro metais: kai mane atleido iš darbo ir iš pirmo karto neapsigyniau magistro darbo. Tomis dienomis aš sau kartojau dvi mantras: „išlik stipri“ ir „nieko čia nenutiko“. Tikrai taip, kiekvieną žmogų per trumpą laiką ir atleidžia, ir neleidžia gintis magistro.
Priimti savo trūkumus
Paskutinis sakinys yra tai, ką aš kartais su ironija pasakau savo klientams. Nes mums labai norisi nuneigti savo gėdas, kaltes, nesėkmes. Mums norisi įtikinti save, kad visada galime būti stiprūs. Atrodo, jei tik išsaugosiu visus šarvus, niekada nebūsiu sužeistas. Niekada nebeteks pajausti to pažeminimo, kai už nieką barė tėvai, kai tyčiojosi, nes buvai aukštesnis, lieknesnis, stambesnis ar ilgesne nosimi, kai sms žinute paliko pirmoji meilė, kai… Bet slėpdami savo trūkumus, slepiam ir savo unikalumą.
Unikalumas yra priešingybė tam, ką tau sako kiti
O savąjį unikalumą aš ilgai stengiausi nuslėpti (nors, tikriausiai, taip ir nepavyko). Pamenu, kai atliekant praktiką viena klientė mane apkabino, ir apie šį nutikimą papasakojau visai praktikos gynimo komisijai bei savo grupiokams. Buvau išbarta už tai, kad leidausi apkabinama. Kaip ir turėjau nustoti taip elgtis, kad būčiau gera specialistė, bet nesugebėjau. Širdis visada kuždėjo, kad apkabinimas gali būti geriau nei krūva psichologinių metodų ir technikų. Nes kartais pakanka vieno švelnaus prisilietimo, kad viduje šėlstanti širdis nurimtų.
Atsisveikinti su savo baimėmis
Žvelgiant iš dešimties metų patirties perspektyvos, suprantu, kodėl buvau išbarta. Ne dėl to, kad kažkas buvo ne taip su manimi ar kad poelgis buvo netinkamas. O dėl to, kad nelengva paleisti praeitį ir įsileisti naujoves į savo gyvenimą. Juk mūsų psichologijos dėstytojams teko dorotis su sovietinio palikimo traumomis ir tuo pačiu kurti psichologijos mokyklą Lietuvoje. Ar kada susimąstėte, kaip sunku atsisveikinti su baimėmis ir pripažinti, kad esi vertas malonumo, meilės, džiaugsmo?
Pripažinti, kad ne viską gali
Man iki šiol reikia sau priminti, kad tikrasis gyvenimas slypi už baimės. Lig šiolei atrodo, kad save turiu ginti ir saugoti, dėti daug pastangų, kad būčiau pastebėta ir sulaukčiau palaikymo. Jei šį sakinį išgirsčiau savo kabinete sakyčiau: „ei, juk tai veda prie perdegimo ir išsekimo“. „Ir ne tik prie jo“ – atsakytų mano siela. Mane tai vedė prie emocinio persivalgymo, depresijos epizodų, suicidinių minčių ir toksiškų santykių. Nes vis maniau, kad aš galiu įveikti visus sunkumus pati. Niekeno pagalbos man nereikia.
Liautis gyventi slepiant ir slepiantis
Kai gyveni su „aš pats“ būsena – imi gyventi su paslaptimis. Slepi, kai tau blogai, kai tu pyksti, kai tau skauda, kai jautiesi vienišas, kai esi silpnas, kai jautiesi bejėgis. Ar žinojote, kad daugiau nei puse psichologų ar psichoterapeutų serga depresija? Ir ar numanėte, kad dauguma jų šį faktą slepia nuo artimųjų?
Šiandien aš manau, kad psichologų, kurie patys kovoja su įvairiais psichologiniais sunkumais yra daugiau nei puse. Ir tikiu, kad kai kurie iš mūsų nedrįstame to pripažinti (man ir užtruko laiko), nes gyvena su mintimi „kad turiu būti tobulas, kad galėčiau padėti“. Bet tiesa ta, kad kuo geriau supranti savo patirtis, tuo geriau gali padėti kitam. Ir kuo atviriau kalbi apie savo patirtis, tuo lengviau padėti atsiverti. Tuomet išnyksta ribos ir kaltės.
Lieknėti, tai atsisveikinti su skausmo balastu.
Aš tik po daugybės metų pasiryžusi lieknėti be bausmių, griežtų dietų, dar griežtesnių taisyklių, bet su didele meile sau bei savo kūnui, supratau, kad ne kartą kritau į depresinius epizodus. Ir atidžiai įsižiūrėjus į praeities akimirkas, atradau įrodymus, kurie tuomet buvo ženklai – apleidai savo sielą. Kuomet atsigręžiau į save, atradau už voratinklių besislepiančius jausmus, tarp neištartų žodžių gulintį skausmą ir nykštukinio dydžio malonumą, vis kviečiantį tvarkytis.
Nebijok realybės, ji tavo saugumas
Kambario tvarkymasis prasideda nuo dulkių valymo (bent jau mama taip mokė), o sielos tvarkymasis – nuo drąsos pažvelgti tiesai į akis. Siela gyja tuomet, kai atsisakai iliuzijų, nuostatų ir pasakų, kuriomis ilgai tikėjai ir imi tikėti dabartimi. Kitaip tariant, kai pripažįsti, kad tik pats gali save skaudinti ir tik pats sau esi piktoji pamotė. Žinok, blogiau kovoti su savimi, vis tikint, kad būsi tobulas nei pripažinti, kad tavo žavesys ir slypi netobulume.
Ach, surašiau septynis būdus, kas man padėjo pabusti iš skausmo miego, bet taip ir palikau jus su atviru klausimu: kas gi tas žavingasis princas? Visoje šioje savo tikrai dar nepasibaigusioje kelionę ypatingą ir, tikriausiai, pačią svarbiausią vietą užėmė Visatos Kūrėjas. Supratimas, kad jis kasdien yra šalia, ne tik globoja, bet ir augina, leido pagaliau priimti ir pripažinti savo vertę.
Ir šiandien taip atvirai dalinuosi savo patirtimis, nes esu dėkinga už kiekvieną šį nuotykį. Be jų nebūčiau tokia, kokia esu ir nebūčiau pasiryžusi kurti 7 savaičių online kurso „Melskis. Mylėk. Mėgaukis“ (3 M), kuris startuos vasario 28 d. Jei nori gauti daugiau informacijos, kviečiu prenumeruoti naujienlaiškį. O komentaruose laukiu tavo pasidalinimo, kuris iš septynių būdų labiausiai suskambėjo tau.
Jums taip pat gali patikti…
Parašykite komentarą