„Lipdukai mūsų kišenėse”: tekstas apie vertinimą ir meilės paieškas

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Nuo pat mažens mėgstu rūbus su kišenėmis. Man patinka, kai į kišenes telpa raktai, telefonas, akiniai ar koks kitas niekutis. Mano kišenėse galite rasti ir daug lipdukų. Ant kiekvieno iš jų yra vis kitas užrašas: „gražus“, „nuobodyla“, „įdomus“, „neapsisprendęs“, „žioplys“, „supratingas“, „kvailys“, „storas“, „vertas“, „nevertas“ ir t.t. Tuos lipdukus mėgau naudoti kasdien, kiekviename santykyje, kurį kurdavau.

Mano mėgstamiausi lipdukai buvo „vertas“ ir „nevertas“. Dažnai žaidžiau žaidimą – „Šis vertas, o šis nevertas“ mano meilės, dėmesio, laiko, bendravimo, supratimo, priėmimo. Kol kartą sutikau vieną Mokytoją, kuriam joks mano turimas lipdukas netiko. Jis net neturėjo kišenių ir net nežinojo, kaip tie lipdukai veikė. Buvau priblokšta ir sutrikusi. O jis smalsiai vis manęs klausinėjo:

– Kam tau reikalingi šie lipdukai?

– Jie man padeda geriau suprasti, kurie žmonės yra patikimi, o kurie – ne. Jie man suteikia daugiau galios.

– O kaip tu jautiesi tuos lipdukus klijuodama?

– Jaučiuosi?.. – susinepatoginau dėl man užduoto klausimo. Į jį visada nelengva atsakyti. – Gerai. Man tai įprasta.

– Man tai būtų nejauku klijuoti kitiems etiketes. Juk tai reiškia, kad ir sau tą pačią etiketę užklijuoju.

– Kaip suprasti? – nusistebėjau.

– Na, jei vertinti, kas yra „geras“ ar „blogas“, „vertas“ ar „nevertas“, „protingas“ ar „kvailys“, vadinasi, tą pačią vertinimo skalę taikai ir sau.

– Hm.. Tikriausiai. Net nesusimąsčiau apie tai.

Tuomet gerai apžiūrėjau save ir pamačiau, kad aš visa esu išmarginta lipdukų, kurie šiaip jau turėtų tūnoti tik mano kišenėje. Bet net nepastebėjau, kaip klijuodama kitiems lipdukus, krūvą jų prisiklijavau ir sau. Pradėjau bandyti visus juos nuo savęs nuplėšti ir supratau, kad jų atsikratyti nebus taip lengva. Nepadėjo nei vanduo, nei didžiulis noras juos nuplėšti, nei aplinkinių pagalba. Nusivylusiu žvilgsniu pažvelgiau į Mokytoją ir paklausiau:

– Tai ką man dabar daryti? Nejau visada su šiais lipdukais vaikščiosiu?

– Ne, ne visada, – atsakė ramiu balsu Mokytojas.

– O tai ką man daryti? – nekantravau sužinoti atsakymą.

– Tą jau turėsi sužinoti pati. Bet kad ir ką toliau darysi, turi daryti su meile. O dabar tau metas leistis į kelionė!

Dar norėjau paklausti Mokytojo apie kokią kelionę šnekėjo. Bet nepajutau, kaip man ėmė suktis galva, žemė išslydo iš po kojų ir aš atsidūriau Saloje. Joje man niekada neteko būti, bet ji man pasirodė artima. Vos spėjusi apsižvalgyti, pastebėjau kaip prie manęs prisėlino ežiukas. Akivaizdžiai rodydamas man, kad gerai mane pažįsta, pasakė:

– Seniai žinojau, kad tu visada būsi viena!

Šie jo žodžiai smigo giliai į širdį, atėmė amą, o akyse jaučiau, kaip pradėjo kauptis ašaros. Jo žodžiai buvo tiesa! Aš užaugau su įsitikinimu, kad visada būsiu viena. Kad aš nesu pakankamai gera ir verta meilės. Užtat nuolat ir apie kitus galvojau naudodama skalę „vertas arba nevertas“ meilės. Bijojau skausmo, kurį galėjo sukelti kito atstūmimas. Todėl nusprendžiau geriau pati atstumsiu kitus. Susikursiu emocinius blokus, kurie padės man apsaugoti mano jautrią širdį.

Taip bemąstant, net nepajutau, kaip atsidūriau Mėlynosios Fėjos glėbyje, kuri mane apglėbusi vis šnibždėjo: „Tu esi verta meilės. Tu esi verta meilės. Tu esi verta meilės. Tu esi…“. Taip jai bešnibždant jaučiau, kaip širdį užplūdo šiluma, kuri kaitino visą krutinę ir šildė jau seniai manyje gyvenančius ledus. Tačiau Fėjos šnabždesį nutraukė Perkūnas, kuris griausmingai suriko:

– Jei neteksi lipdukų, neteksi ir savęs!

Tikrai! Juk nuo pat mažumės man patiko save vadinti gydytoja, rašytoja, dailininke, mokytoja. Patiko matuotis išmintingos moters, pavyzdingos darbuotojos, supratingos draugės, gero žmogaus kostiumus. Tuomet jaučiausi taip saugiai. Gal tikrai nereikia man pašalinti tų lipdukų?

– Ne, mieloji! – į mane vėl kreipėsi Mėlynoji fėja. – Tie lipdukai yra lyg tinklas, kuris iš tavęs atima laisvę. Neleidžia tau būti tuo, kuo nori.

– Bet tai… jie juk ir apibūdina mane.

– Tave apibūdina tik viena – kiek meilės yra tavyje sau ir kitiems. Visa kita tik priedai!

Antrą kartą šioje dienoje stovėjo be amo.  Iš tiesų, kiek yra meilės manyje? Gal aš iš viso nemoku mylėti? Nuo tos minties net suspaudė širdį.

– Taip tikrai tu nemoki mylėti! – suamsėjo suodžiais pasipuošęs šuniukas. – Pameni, kaip man taip ir nepadėjai išsigelbėti iš gaisro? Prisimeni, kiek nemalonių žodžių esi pasakiusi savo mamai? Ir kiek kartų vaikystėje mušei savo brolį? Dar prisimeni, kaip išdavei savo pirmąją meilę? Ar kaip apkalbėjai savo geriausią draugę? Ar kaip melavai savo mokytojams?

– Pamenu! Pamenu! Pamenu! – šaukiau aš ir jaučiau, kaip kaltė apraizgo mane. Bet tuomet švelni Mėlynosios Fėjos ranka lyg voratinklį nuo mano kūno nuvalė visas raizgalynes.

– Tu tuomet elgeisi, kaip manei, kad bus geriausia tau ir kitiems. – švelniai ištarė ji.

Šie žodžiai taip stipriai suskambėjo mano viduje, kad jaučiau, kaip visos nematomos grandinės krenta nuo manęs ir visą kūną užplūsta neapsakomas laisvumo jausmas. Sukniubau.

Pabudau savo lovoje bandydama suprasti, ar tas susitikimas su Mokytoju, kelionė į salą ir Mėlynosios Fėjos patirta globa buvo iš tiesų ar aš tik sapnavau.  Bet viena žinojau, kad naują dieną pradėsiu su daugiau meilės ir be lipdukų savo kišenėse.