Negalintys gyventi be kontrolės: ką jie slepia?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiandien sveikinuosi su kiekvienu, kuris nuo pirmos pabudimo minutės bando sustyguoti savo dieną ir jei jaučia, kad turi laisvą minutę, būtinai sugalvoja kaip ją užpildyti. Noriu pasisveikinti ir su tais, kurie kasdien pajutę pyktį, liūdesį ar skausmą, bando šiuos jausmus gražiai sulankstyti ir padėti į negalimų jausti lentyną. Būkite pasveikinti ir tie, kurie pamatę ne pagal juos paklotą lovą ar pastatytą puodelį, bando kuo greičiau šią klaidą ištaisyti. Sveikinuosi ir su tais, kurie galvoja, kad gali daryti įtaką ne tik sau, bet ir pakeisti „blogus“ aplinkinių įpročius. Ir jei jaučiate, kad perskaičius pavadinimą, žinote kam jis skirtas ir nusprendėte su tuo žmogumi šiuo tekstu pasidalinti, tai pirmiausiai šis tekstas skirtas jums!

Kontrolė – saugumas

Kodėl? Nes mes, žmonės, esame saugumo mėgėjai. O greičiausias kelias į saugumą – kontrolė. Nes praradus saugumą tenka akis į akį susidurti su savo baimėmis. Vien žodis baimės gąsdina, o jau apie jas pagalvojus ne viena išsprogsta akys. Baimės trikdo. Baimės išmuša iš pusiausvyros. Baimės padaro mus pažeidžiamais.

Ypatingai mums baisu tapti pažeidžiamais nelygiavertiškuose santykiuose: tėvų ir vaikų, vadovo ir darbuotojo, mokytojo ir mokinio, kartais vyro ir žmonos santykiuose. Pamenu, tik pradėjusi dirbti mokykloje, norėjau pasirodyti kaip gera psichologė, mokytoja, auklėtoja ir tuomet atrodė, kad pati “geriausia” būsiu tuomet, kai sugebėsiu vaikus “priversti” elgtis taip, kaip noriu. Būsiu sąžininga, toks noras kilo iš to, kad buvau stipriai susirūpinusi su “geros mokytojos” įvaizdžiu. Tuomet nesąmoningai ėmiau stebėti situaciją, tykoti momentų, kada galiu pasirodyti “geriausia” ar kitaip uždominuoti. Vadinasi buvo ir paliepimų, ir įsakinėjimų, ir balso pakėlimų. Tokiu būdu leidau Ego su puikybės karūna užkariauti visą mano esybę. Net buvau pamiršau, kad dirbant mokykloje svarbiausia santykis. Nes jei yra baimė būti pažeidžiamu, vadinasi žmogui tas santykis yra svarbus (kad ir kaip sunku patikėti) ir tuos santykius dar svarbesniais padarys tik betarpiškas nuoširdumas. Kitaip tariant, aš norėjau mokyklos bendruomenės akyse pasirodyti gera darbuotoja, tai anksčiau ar vėliau turėjau išmokti kalbėti ir apie daromas savo klaidas. Ir mokiausi. Paradoksas tame, kad prabilusi apie klaidas, daugiausiai palaikymo bei susižavėjimo ir sulaukiau.

Kontrolė – bėgimas nuo skausmo

Tačiau kalbėti apie klaidas nėra lengva, nes būtent jos primena momentus, kai buvome sukritikuoti, pažeminti, atstumti, nesuprasti, nepriimti. O antra kartą tų akimirkų patirti niekam nesinori, nes labiausiai ko baiminamasi – tai skausmo. Atsiradus skausmo baimei, mus užvaldo emocinis mąstymas. Būtent jis mumyse sukuria tokias mintis: “niekuo negalima pasitikėti”, “niekas manęs negerbia ir nevertina”, “turiu kovoti, antraip pražūsiu”, “gyvenimas mane skriaudžia”, “esu nevertas meilės”. Šios mintys skatina mus kontroliuoti savo kūną, nes tik “tuomet, kai kūnas mums paklus, pasijausime verti meilės”. Jos skatina mus kontroliuoti ir savus jausmus, nes tik “pasirodęs stiprus, tvirtas, užtikrintas, aš nepražūsiu”. O gerbiami ir vertinami pasijusime tuomet, kai išmoksime planuoti ir sukontroliuoti savo ateitį.

Kontrolė – gyvenimas praeitimi

Išmokę kontroliuoti savus jausmus, kūną ir ateitį, imame kontroliuoti aplinkinius, prašome jų tapti tvarkinsgesniais, lieknesniais, pastabesniais, supratingesniais, gražesniais ir vis kitokesniais. Niekaip nesuprantame, kad noras kontroliuoti kitus kyla iš susitapatinimo su kiti. Negebėjimo atsikirti, kur esu aš, o kur kiti. Užtat ir pradedame jausti „svetimą gėdą“. Bet visa tai yra ydinga, nes kiekvienas bandymas sukontroliuoti kūną, mintis, jausmus, ateitį, santykius – gyvenimas praeitimi. Gyvenimas su nuolatiniu nerimu, kad tik nepatirčiau to, ką prieš savaitę, metus ar dvidešimt metų patyriau. Paradoksalu, kuo labiau nenorime to patirti ir išgyventi, tuo dažniau tai išgyvename. Nes kaip A. Einšteinas sakė, kur nukreipi dėmesį, ten energija, vadinasi ko ieškai (net ir nenoromis), tą ir randi.

Tiksliau, vengdami skausmo ir siekdami saugumo, prarandame žaismingumą, lengvumą, kūrybiškumą, džiaugsmą, juoką, seksualumą, pasirinkimo laisvę, gyvybę. Trumpai tariant, uždarome duris dabarčiai. Tad prisiminkime, jei „užsidedame“ apsaugas nuo skausmą keliančių dalykų, užkertame kelią ir maloniems įvykiams.  Užtat, jei norime savą gyvenimą pripildyti džiaugsmo, turime išmokti paleisti kontrolę ir kuo dažniau būti „čia ir dabar“. Turime pradėti mokytis suteikti sau kuo daugiau naujų patirčių, nes tik taip pradėsime jausti gyvybę tekančią mūsų venomis. Turime išmokti būti dėkingi sau ir vertinti tai, ką turime. Ir tuomet nustosime kurti klaidingą suvokimą apie save ir kiekvienas iš mūsų pasijusime verti meilės.