Meilė sau – išsilaisvinimas iš egoizmo

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Prieš savo akis matau daug išsiplėtusių ir išsigandusių akių. Daugybę žmonių besimuistančių savo kėdėje. Jiems labai nepatogu ir nepatogu pasidarė tuomet, kai paraginau juos mylėti save. Atrodo, lyg šaltu kibiru vandens būčiau apliejusi. Jie taip ir jaučiais, nes jiems meilė sau asocijuojasi su tapimu savanaudžiais ir egoistais.

Jiems atrodo, kad jei pradės rūpintis savimi, pamirš savo artimuosius. Jei pradės daugiau laiko skirti sau, sulauk priekaištų, kad nebesirūpina aplinkiniais. Jie nuolat gyvena baimėje įžeisti kitą ar būti pats įskaudintas. Todėl nuolat nutyli apie savo poreikius. Kartas nuo karto meluoja kitiems apie savo dieną. Retai kada giria save. Ir visa tai daro dėl to, kad kitas pasijaustų geriau. O tiksliau, kad pats nejaustų kaltės, kad sukėlė kitam žmogui skausmo.

Būtent dėl nenoro jausti kaltės mes apsimetinėjame. Tapdami apsimetėliais, jūs ir tampate tikraisiais egoistais. Nes perdėtai galvodami apie kitų jausmus, mes dažnai pamirštame savus jausmus. Užgniaužiame savo išgyvenimus ir tampame nebrandūs. Vėl patampame vaikais, kurie turėjo galvoti apie kitų jausmus ir poelgius, kad išgyventų. Bet šiandien mes esame suaugę ir tas noras įtikti, patikti ir būti svarbiems kitiems jau nebepadeda išgyventi. Greičiau, atitolina kitus nuo mūsų. Arba mes imame tolti nuo jų.

Taip drąsiai apie visa tai rašau, nes pati tuo keliu einu. Iki šiol menu tą jausmą, kaip kritikuodavau ir kaltindavau save už tai, kad per mažai galvoju apie kitus. Paradoksalu, kuo dažniau tai darydavau, tuo rečiau norėdavau atsiliepti į kitų skambučius, atrašyti į žinutes ar susitikti su draugais. Tačiau pasiūlius susitikti, visada bijodavau pasakyti „ne, nenoriu susitikti“, nes bijodavau prarasti žmogų. O dar labiau gąsdindavo ta savigrauža, kuri užklups, nes aš atstūmiau ir įskaudinau žmogų.

Tačiau savo gyvenime sutikau labai daug puikių mokytojų, kurie mokė pirmiausiai rūpintis savimi. Iš pradžių jų pamokos mane erzino, atrodė, kad jie yra dideli egoistai ir mane to paties moko. Bet po truputį supratau, kad tai yra pasirūpinimas savimi. Štai, pamenu, po labai įtemptos savaitės sulaukiau mamos skambučio su klausimu: „Gal nori svečių?“ ir aš jai net nemirktelėjusi pasakiau „Ne“. Ir ne dėl to, kad nebranginčiau mūsų santykio. Aš jį labai vertinu ir branginu. Greičiau dėl to, kad norėjau pasaugoti ir pasirūpinti savimi. Įdomiausia tai, kad po šių žodžių sulaukiau daug palaikymo, supratimo ir ilgo nuoširdaus pokalbio telefonu. Tuomet supratau, kad kai kurias meilės sau pamokas jau išmokau. O svarbiausia buvo tai, kad būdama atvira – dar labiau suartėjau pirmiausiai su savimi, po to ir su mama.

Meilė sau – glaudus santykis su savimi

Kaip jau supratote, būtent glaudus santykis su savimi, padeda kurti artima ryšį ir su kitais. Tačiau, kaip kurti santykį su kitais žinome. O kaip kurti santykį su savimi? Reikia daryti tą patį sau, ką darytume kitiems. Kitaip tariant, jei norisi šypsotis kitam, turime išmokti šypsotis sau. Jei kartais norisi kitą apkabinti, apglėbkime patys save. Jei kartais norisi glostyti kitus, imkime ir paglostykime save. Visa tai gali būti kaip metaforos, tačiau viso to esmė, kad turime išmokti būti dėkingi, supratingi, atjaučiantys ir atlaidūs patys sau. Kartais svarbu turėti paprastą ir nuoširdų pokalbį su savimi, kurio dėka atrastume grožį savyje. Ir nesakyk, man dabar, kad sunku! Tai yra lengva, jei tik darai.

Meilė sau – nepririšti savęs prie vaidmenų

Dažnai paklausus žmonių: „kas tu esi?“. Jie pradeda vardinti: žmogus, vyras/moteris, brolis/sesuo, darbuotojas/bedarbis, mama/tėtis… Kartais pasako aukštas/žemas, tvirtas/silpnas, užsispyręs, tinginys ir pan. Tačiau tai – nieko mažai ką pasakančios etiketės ir vaidmenys, kuriuos atliekame. Ir visi šie pavadinimai atsirado dėl to, kad kuo mažiau sumaišties mūsų gyvenime būtų. Mums taip atrodo. Bet aš savo kabinete dažnai sutinku žmones, kurie kaip tik ir yra pasimetę tarp visų šių vaidmenų. Jie nežino, kokį vaidmenį atlieką, turi atlikti ir kaip tinkamai kurį nors iš vaidmenų atlikti. Tuomet žmogus ima blaškytis ir pradeda sau leisti vienus vaidmenis atlikti, o už kitų vaidmenų atlikimą bara save. Tokiu būdu žmogus ieško įrodymų, kad yra svarbus, noriu pripažinimo. Tačiau būtent tuo metu, kai žmogus bando atlikti tam tikrus vaidmenis ar atitikti etiketes, jis nustoja priimti save toks, koks yra. Bet tik priėmę save – susitapatiname su savimi tikruoju. Tik tuomet suprantame, kas mes esame iš tikrųjų be etikečių, bet su tikrąja savo misija.

Meilė sau – išmokti paleisti

Mylėti save sudėtinga, kai viduje nešiojiesi daug nuoskaudų. Kai kasdien vis prisimeni istorijas, kaip kažkas tyčiojosi, žemino, nepalaikė, skaudino ar nesuteikė meilės. Atrodo, kad tų žmonių elgesys nepateisinamas. Bet ar nepastebėjot, kad kuo daugiau taip galvojat, tuo stipresnį skausmą savo viduje jaučiat? Tuo labiau auginate savo puikybę. Puikybę, kuri lyg teisėjas, ima ir nusprendžia, kas teisinga, o kas neteisingai pasielgė su mumis. Puikybė, kuri nuolat renka visus įrodymus, kodėl mes nesame verti meilės. Ir išsivaduoti iš šių žabangų gali padėti tik atleidimas. O atleisti – nustoti kaltinti save, aplinką ir aplinkinius. Atleisti – tai viską, ką patyrėme, priimti kaip pamokas (kad ir kokios skaudžios jos buvo). Nes tik atleidę, galėsime paleisti praeiti ir vertinti save dabartyje.

Meilė sau  – laisvė rinktis

Tikriausiai, ne vienam iš jūsų teko sutikti žmones, kurie nuolat atsiprašinėja. Prisipažinsiu ir aš buvau tokia. Gal kartais ir esu? Ir tai dar viena egoizmo apraiška. Noras atsiprašyti kyla iš to, kad žmogus viduje gyvena su nuolatiniu svarstymu, ar viską padarė tinkamai. Kitaip tariant, gyvena nuolatinėje abejonėje, ar esu pakankamai geras. Tuomet abejonės paspendžia spąstus ir priverčia nuolat galvoti, kaip pasielgti tinkamai ir kokis sprendimas bus pats geriausias. Tačiau tuo pačiu yra užveriamos durys jausmams ir veiksmams. O kur nėra veiksmo, ten nėra ir tvirtybės. Taip iš savęs pagrobiam intuiciją ir laisvę rinktis. Kitaip tariant, abejodami, patys iš savęs atimame tikrąją savo esybę ir imame gyventi svetimus gyvenimus.

Meilė sau – gyvenimo kūryba

Būdami atsakingi už kitų gyvenimus, atsisakome kūrybiškumo. Bet juk kūrybiškumas gerai. Jis suteikia lengvumo, gyvybės, žaismingumo, džiaugsmo mūsų gyvenimui. Taip, suteikia. Tačiau kad pajustume tikrą džiaugsmą, mes turime akis į akį susidurti su savo vidiniais demonais. O čia jau baisu. Gali būti daug skausmo. Kartais net suvokimo, kad nesi jau toks mielas, švelnus ir pūkuotas, kaip galvojai.  Todėl geriau pasirenkame gyventi kitų gyvenimus ir būti trapūs kalbėdami apie savo gyvenimą. Taip atsisakome ir meilės. Nes jei norime mylėti save, turime suprasi, kad esame savo gyvenimo kūrėjai. O kūrėjai klysta, klumpa, trina, brauko ir visa tai priima kaip patirtį.

Užtat pabaigai noriu tik priminti, kad mes visi esame verti meilės, kad ir kokie netobuli kūrėjai būtume. Tik ar pasiryšime tą meilę dalinti sau?