AURELIJA ANANJEVAITĖ
Kas rytą važiuodama į darbą sutinku ir stebiu berniuką, kuris trypčiodamas nuo kojos ant kojos laukia mokyklinio autobusiuko. Kartais jis būna permirkęs kiaurai, kartais sustiręs, kartais rankose laiko maišelį su keliais sąsiuviniais, kartais knygos tiesiog glaudžiamos glėbyje. Bet kiekvieną rytą puse aštuonių aš jį sutinku stotelėje.
Šis susitikimas man tapo tradicija, kaip ir mano susitikimai su specialaus dėmesio reikalaujančiais vaikais. Būtent taip norėčiau pavadinti mokinius, kuriems dažnai kyla mokymosi ir elgesio sunkumų mokykloje. O mūsų susitikimai tradiciniai, nes tokius mokinius jau sutinku ketvirtus metus.
Bet… Šie metai ypatingi! Šiais metais mokiniams, kuriems kyla mokymosi ir elgesio sunkumų mokykloje, padedu ir kaip psichologė, ir kaip mokytojo padėjėja. Todėl tiek mokinius, tiek mokytojus, tiek tėvus pažįstu iš naujo kampo.
Pastaraisiais mėnesiais stipriau man nuskamba ir mokinių, ir mokytojų, ir tėvų žodžiai: „Tie vaikai skriaudžia mus (mūsų vaikus)!”. Suprask, specialaus dėmesio reikalaujantys vaikai skriaudžia kitus klasės draugus, nes reikalauja daugiau dėmesio. Taip, jie reikalauja dėmesio. Taip, jiems kartais reikia ypatingos priežiūros. Taip, jie kartais sukelia chaosą klasėje. Bet ar skriauda yra tai, kad būtent jie mus visus moko lankstumo, kantrybės, stiprybės, atsakingumo? Manau, kad mes jiems galim būti dėkingu už tai, kad išmoko džiaugtis mažais pasiektais žingsneliais, būti atlaidesniems ir atrasti tokias savybes, kurių net nemanėme, kad turime.
Jie tikrai nenusipelno žodžių: „Jūs skriaudžiate klasės draugus!”. Jie nusipelno rūpesčio, kuris jiems leidžia būti savimi ir padeda keistis pagal jų galimybes. Jie nusipelno ryžto, kuris mokytų suprasti, kas galima ir kas draudžiama klasėje, mokykloje ar namuose. Jie nusipelno palaikymo, kuris padėtų jiems augti ir siekti savo tikslų. Jie nusipelno laiko, kurio dėka jie suprastu, kad jie yra ne tik specialaus dėmesio reikalaujantys vaikai, bet ir ypatingi, unikalūs vaikais.
Visi vaikai yra ypatingi ir unikalūs! Todėl man visada skaudu, pikta, liūdna, kai mes kartais sau leidžiame nuspręsti, kurie vaikai klasėje padeda vieni kitiems, o kurie – tik skriaudžia kitus. Juk nežinome, ko kiekvienas sutiktas vaikas gali mus išmokyti?
Tad kasdien įžengusi į mokyklą aš džiaugiuosi, kad sutinku tiek ypatingų vaikų. Vieni dar manęs net neatpažįsta, kiti nedrąsiai pasisveikina, treti kasdien pateikia bent po kelis klausimus. O kiti jau nesidrovi apsikabinti. Visi jie man atrodo įdomūs, svarbūs ir unikalūs.
Tekstas parengtas 2015 m. spalio mėn.
Jums taip pat gali patikti…
Parašykite komentarą