AURELIJA ANANJEVAITĖ
Kai žvelgiu į save, matau storulę, kuri stokoja valios. Vis nesugeba prisiversti savęs sportuoti ir valgyti mažiau saldumynų. Kas kartą pasilenkusi matau, kaip kalneliai susiformuoja ant mano šonų. Kartais vien mintis apie juos jau sukelia pasišlykštėjimą.
Įdomiausia tai, kad kiti mane mato kaip gražią, patrauklią įdomią moterį, kuri turi gerą humoro jausmą ir spinduliuoja seksualumu. Ir kur jie mato tą seksualumą?
– Banginiai negali būti seksualūs. – išgirstu, kaip man pritaria liesas vyrukas žilstelėjusia, siaurėjančia barzdele ir įkypomis akimis.
– Tavim dėta nustočiau jo klausyti, – užtikrintai pasakė gilių akių nepažįstamoji, kuri turėjo savyje savito magnetizmo, nes niekaip negalėjau atitraukti akių nuo jos.
Ji teisi, jau penkiolika metų kaip pabundu, prausiuosi, pusryčiauju, rengiuosi, dirbu, pietauju, keliauju, skaitau, einu į kiną, šoku, vakarieniauju ir guluosi su ta Smailia Barzdele. Niekada nežinojau jo vardo, bet kiekvienas jo žodis mane skaudino braižė ir žeidė, lyg niekada nenustočiau vaikščioti stiklo šukėmis. Nors mano jautrioms pėdoms kartais pakanka ir aštresnių akmenų, kad pajustų skausmą.
– Taip, Tu esi jautri. – vėl išgirstu į mane kreipiantis nepažįstamąją. Ji skaito mano mintis ar visu tuo pasidalinau garsiai? – Nes tau duota suprasti ir pažinti didesnį bei platesnį pasaulį nei dauguma žmonių įsivaizduoja.
Tokie paprasti žodžiai, bet jie paliečia ir širdis suspurda.
– Tik pamiršai pasirūpinti tuo, ką turi savyje svarbiausia. – toliau raminančiu balso tonu su manimi kalbėjo gilių akių savininkė. – Savo kūnu! Nes jis yra tavo sielos namai ir be šių namų tu pilnai negalėtum savęs realizuoti.
– Savęs realizuoti? Tai aišku, ji negali savęs realizuoti, juk visai valios neturi! – nutraukė Nepažįstamąją Smaili Barzdelė.
– Sunku turėti valią, kai esu nuolat nuo kažko priklausomas.
– Ypač, kai esi priklausomas nuo maisto. Vis labiau ir labiau tampi panašus į banginį.
– Man atrodo, kad ji labiau priklausoma nuo tavęs, Smaili Barzdele.
Kai Nepažįstamoji tai pasakė, suklusau. Tikriausiai pirmą kartą paklausiau savęs: o kaip ta Smaili Barzdelė atsirado mano gyvenime? Kuo ji man tokia svarbi?
– Na taip, ji be manęs neišgyventų. – lyg nujausdamas mano klausimą, pradėjo dalintis kipšiuką primenantis vyras. – Jei manęs nebūtų, ji būtų visiškai atitrūkusi nuo realybės. Tikriausiai būtų visiškai be moralės normų, be namų, be draugų, be darbo, be šeimos. Aš būdamas šalia bent jau skatinu susiimti ir kažko gyvenime pasiekti.
– Bet tu ją padarei savo kaline?
– Kaline? Nejuokauk. Aš esu didžiausias jos išgelbėtojas!
– Išgelbėtojas, kuris atima iš jos žaismingumą ir kūrybiškumą?
– O kam jai jie? Juk svarbiausia yra gebėti susitvarkyti su savo gyvenimu. O tam reikia rimtos disciplinos, tvirtų įsipareigojimų ir visiškai neišsiskirti iš kitų.
– Nes be žaismingumo nebus ir gyvybės.
– Tai, kad ji gyva. Ir kasdien savo gyvybę palaiko penkiais pakeliais traškučių, dviem plytelėmis šokolado ir nesuskaičiuojamais kiekiais ledų porcijomis.
– Jei aš su tavimi gyvenčiau, dar ne tiek tikriausiai suvalgyčiau.
Klausiausi judviejų ir galvojau, kad tiesa – jau senokai bekalbinau savo kūną. Ką ten kalbinti, seniai jį su meile liečiau ir glamonėjau. Jei jau paliesdavau, tai tik šiurkščiais žodžiais. Seniai ir bekūriau savo gyvenimą pati, vis maniau, kad kiti žino geriau ir taip įkalindavau pati save. Atėmiau iš savęs saugumą, pasitikėjimą, laisvę. Ir valgiau, nes nežinojau, kaip kitaip pajusti save, išgirsti savo širdį. Tiksliau, kai tik ją išgirsdavau, nežinojau, ką pasirinkti. Užtat nuolat rinkausi Alkio Demoną, kuris vis skatino iš gyvenimo imti viską. Kuo daugiau maisto, kuo daugiau rūbų, kuo daugiau knygų, kuo daugiau filmų, kuo daugiau susitikimų, kuo daugiau veiklos…
Oij, galva apsisuko vien apie tai galvojant. Rinkausi, nes atrodė, kad tai suteiks sauguma. Viskas buvo konkretu ir aišku. Bet Pilnatvės Deivės pasirodymas davė suprasti, kad tai buvo iliuzijos. Aš visada rinkausi iliuzijas! Ir bėgau nuo skausmo. Tiksliau, nuo skausmo iliuzijos.
Bet šiandien renkuosi rūpintis ir globoti savo kūną. Renkuosi klausyti savo širdies ir intuityviai pajausti, kas man svarbiausia. Renkuosi būti atvira sau ir nuoširdi pasauliui. Renkuosi jausti bendrystę su savimi, šalia esančiu ir Visata. Renkuosi būti sau atlaidi ir supratinga. Renkuosi kurti savo gyvenimą, kad ir kiek kartų klupsiu. Renkuosi jausti laisvę mintyse, sieloje ir kūryboje.
-Pagaliau! – sušuko duetu tiek Smaili Barzdelė (tiksliau, Alkio Demonas), tiek Nepažįstamoji (dabar jums žinoma kaip Pilnatvės Deivė).
Pasirodo, net nejutau, kaip visomis mintimis dalinausi garsiai. O gal jie turėjo stebuklingų galių skaityti manas mintis?
Jums taip pat gali patikti…
Parašykite komentarą