Aušra, 32 m.
Mano liga prasidėjo, kai buvau keturiolikos. Tuo metu mano gyvenime daug kas keitėsi. Prieš kelis metus buvau netekusi tėčio. Šalia pasimetusios ir gyvenimo įgūdžių stokojančios mamos atsirado išgerti mėgstantis patėvis. Buvau apleistas ir skriaudžiamas vaikas. Įtampa namuose augo, kol galiausiai teko persikraustyti pas močiutę. Buvau alkana visomis prasmėmis, tiek maisto, tiek meilės ir šilumos. Ir iš tikro valgiau labai daug. Per labai trumpą laiką priaugau dešimt kilogramų. Tada prasidėjo pastabos ir patyčios mokykloje. Net labai gera draugė sakė, kad esu šauni ir draugiška mergina, bet man reikėtų numesti svorio. Ir aš užsikabinau už tos minties. Radau, ką galbūt galėčiau sukontroliuoti. Prasidėjo griežtų dietų etapas, o kad būtų lengviau ištverti, pasinėriau į mokslus, užklasinę veiklą ir knygas. Bėda ta, kad didžioji dalis dietų baigdavosi persivalgymu ir dideliu kaltės, neapykantos sau jausmu. Svoris augo toliau, patyčios mokykloje darėsi vis aštresnės. Norėjau, kad kuo greičiau viskas baigtųsi.
Viskas pasikeitė, kai išvažiavau mokytis į kitą miestą. Man pagaliau ėmė sektis pusbadžiauti. Dažnai maistą pakeisdavo cigaretės ir ilgi pokalbiai su bendramoksliais. Svoris krito, bet kai pasiekė tą išsvajotą ribą, aš vis dar jaučiausi stora ir nelaiminga, tokia pat vieniša ir nemylima. Padariau išvadas, kad jei jau taip, tai svoris vis dar per didelis. Atrodė, na, dar penkiais kilogramais mažiau, tada tikrai būsiu laiminga.
Taip ir kovojau su savimi, kol galiausiai neatlaikiusi įtampos susirgau sunkia depresija. Prasidėjo ilgas gydymo ir gydymosi periodas. Psichologo konsultacijas keitė vaistai. Vienus vaistus keitė kiti. Keitėsi gydytojai. Atsidūriau Krizių centre. Ir visą tą laiką toliau laikiausi dietos. Vaistai nuo depresijos tam padėjo, mat, nuo jų nebejaučiau apetito. Taip ir sukausi užburtame nerimo ir nevilties rate.
Šiandien aš esu sveika. Už tai esu dėkinga kažkokiai slaptai vidinei energijai manyje, kuri skatino net ir didžiausios nevilties laikais ieškoti pagalbos. Taip mano gyvenime atsirado žmonių, patyrusių tą patį, taigi sulaukiau daug palaikymo ir paramos. Taip atsirado gydytojas, kuris perkando mano klastą dėl vaistų ir po truputį atvedė į tinkamą sveikimo kelią. Aš labai daug laiko skyriau savipagalbos knygų skaitymui. Taip pat ir psichoterapijai, kurią vis dar lankau. Ir šiandien man atrodo, kad mano tuometinis susitelkimas į kūną buvo gan sėkmingas bandymas išvengti akistatos su skaudžiais išgyvenimais ir jausmais, kuriuos man teko patirti vaikystėje ir paauglystėje. O depresija ir anoreksija išmokė ir vis dar moko švelnumo ir atidumo sau – savo kūnui, širdžiai ir protui.
Jums taip pat gali patikti…
Parašykite komentarą