Emocinis valgymas – svarstyklės tarp dietinio mąstymo ir persivalgymo

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Dešimt minučių, kaip jau prasidėjusi emocinio valgymo ir savęs priėmimo grupė, atidžiai klausausi, ką jos kalba. Daugiau nei puse iš dalyvių dalijasi, kaip nori sulieknėti, nes mano, kad būtent dėl to jų gyvenimas pasikeis. Rodos, tereikia numesti kelis kilogramus ir kiekviena iš jų taps laimingesnė. Bet, visoms joms trūksta valios! Ir tuomet prasideda dalijimasis, kokias dietas jos jau išbandė ir kokias dietas dar jos ketina išbandyti.

Klausausi ir viduje verda daugybe jausmų. Viena, kad pati kartais galvoju, kaip čia sulieknėjus. Antra, viduje erzinuosi, nes nemalonu suprasti, kiek daug iš mūsų nepriima savo išvaizdos. Trečia, suklustu, nes suprantu, kad po kiekvienu noru pakeisti savo išvaizdą slypi didesni, tačiau po daugybe užraktų paslėpti troškimai, lūkesčiai ir jausmai. Dažniausiai, kai žmogus nori sulieknėti, priaugti svorio ar tapti sportiškesnis, iš tiesų jis nori patikti, būti pripažintas, įvertintas.

Dietinis mąstymas slepia norą būti mylimu

Tuomet ima ir pradeda vadovautis kitų žmonių sukurtomis įvairiomis mitybos taisyklėmis: „negalima valgyti bulvių, nes jose esantis krakmolas „storina“, „baltymai padeda augti raumenims“, „riebūs patiekalai apsunkina virškinimą“, „sveikai maitinantis būtina valgyti penkis kartus per dieną“ ir pan. Būtent šios ir panašios taisyklės sukuria dietinį mąstymą, kuris lemia, kad žmogus ima ir perdėtai kontroliuoja tiek savo mitybą, tiek savo kūno formas. Tuomet ima gėdytis valgyti „netinkamą“ maistą viešumoje ir persivalgo grįžęs namo, nuolat save kaltina už „paklydimus“,  vargina įkyrios mintys apie maistą, sportą, kūno formas, vengia susitikti su draugais, nes jie vėl skatins jį „nuodėmiauti“. Tokiu būdu žmogus pradeda visais įmanomais būdais rodyti sau, kad „aš esu netinkamas toks, koks esu“.

Todėl kiekvienas iš mūsų turime nustoti tikėti dietinį mąstymą skatinančiais įsitikinimais, nes kaip rašė Gillian Anderson ir Jennifer Nadel: „Savo išvaizdos kritikavimas <…> bandymas išsisukti nuo savo tikrųjų jausmų. Galbūt nekęsti savo kūno yra lengviau nei pripažinti, kad mums liūdna, jaučiamės vieniši ir nusivylę. Be to, jei dėl visko galime apkaltinti savo kūną, tai mums atrodo, kad tam tikra prasme valdome situaciją ir turime atpirkimo ožį.“ Kitaip tariant, nuolat priekabiaudami prie savo kūno ar kontroliuodami mitybą, bėgame nuo savo poreikių būti mylimi, priimti, suprasti.

Tačiau besivadovaudami įvairiais dietinį mąstymą skatinančiais įsitikinimais, žmonės kaip tik atstumia aplinkinius. Štai ir man, užaugusiai su tėčiu, kuris nuolat laikėsi dietų, visi pokalbiai apie maistą iki šiol asocijuojasi su nesibaigiančiais konfliktais ir ilgai besitęsiančia įtampa namuose. Taigi, pagalvojus apie bet kokį mitybos ribojimą, man pirmiausia kyla pasipriešinimas.

Maistas – pirma meilės kalba

Tikiu, kad kartais toks vidinis pasipriešinimas kyla ir tiems, kuriems stipriai būdingas dietinis mąstymas. Būtent viduje tūnantis noras priešintis ir paskatina kažkuriuo metu persivalgyti. Kodėl? Nes kiekvienas iš mūsų buvome sutverti džiaugsmui ir meilei. O „maistas žmogui <…> – tai pirma meilės kalba, kurią mes patiriame gimę. Maistas mums asocijuojasi su meile ir saugumu. Ir kai žmogus neturi žinių, kaip susikurti malonumą, saugų ir klestintį gyvenimą, jis eina lengviausiu instinktyviu keliu, kur gali bent kažkiek patirti to meilės ir malonumo jausmo“ (Martynas Driukas). Užtat nuolat ir gyvename su įsitikinimu, jog jei pavalgysime, numalšinsime kirminą, kuris tūnodamas mūsų viduje vis prašo artumo ir priėmimo.

Juk dietinis mąstymas mus skatina smurtauti prieš save. Juk kasdien imame ir stengiamės savo kūną privesti daryti tai, kam jis yra visai nepasiruošęs. Mes jį prievartaujame savo noru. Ateina akimirka, kada kūnas pavargsta būti prievartaujamas. Jis ima priešintis mūsų reikalavimams. O tą pasipriešinimą emocinio valgymo grupės dalyvės dažnai pavadina „palūžimu“. Už tą „palūžimą“ imame ir dar labiau griaužiame save, taip paskatindami save dar daugiau valgyti. Nors viskas slypi viename – mums sunku priimti ir mylėti save, nes suprantame, kad turėsime pamilti savuosius demonus.

Gali atrodyti, kad emocinis valgymas kurį nors iš jūsų aplenks, niekada neapsilankys jūsų namuose, ypač jei jums nėra būdingas nei dietinis mąstymas, nei persivalgymas. Tačiau iš savo, gal ir menkos patirties, žinau, kad mes visi galime greitai papulti į emocinio valgymo spąstus, kai tik užsicikliname ties  vienu dalyku gyvenime. Pavyzdžiui, būtinai susirasti antrąją pusę, tapti tobulu darbuotoju, turėti tobulą kūną ar būti pačia geriausia mama/tėčiu. Todėl visiems noriu pasiūlyti:

• Mėgautis viskuo, ką darai.
• Leisti sau klysti.
• Būti nuoširdžiu sau ir aplinkiniams.
• Mokytis priimti komplimentus ir kitų pagalbą.
• Drąsiai prašyti kitų pagalbos.
• Nustoti bijoti meilės.

Gal ir tu turi pasiūlymų, kaip kuo rečiau papulti į dietinio mąstymo ir persivalgymo svarstykles?

O jei nori dar daugiau sužinoti apie emocinį valgymą, kviečiu susitikti seminare ketvirtadienį. Plačiau apie seminarą, galite rasti čia.