AURELIJA ANANJEVAITĖ
Vesdama įvairius užsiėmimus ar konsultuodama, dažnai užduodu klausimą: kiek laiko per dieną skiri savo kūnui? Neretai išgirstu atsakymą – „jog visai juo nesirūpinu“. Prisipažinsiu ir aš juo ilgai nemokėjau rūpintis. Ir dabar negaliu sakyti, kad rūpinuosi šimtu procentu. Tačiau prisiminus etapą, kai galvoje buvo vien mintys apie darbus ir pasiekimus, kai dienoje nebuvo laiko nei pasportuoti, nei pasivaikščioti, nei kūno kremu išsitepti, nei ramiai papusryčiauti, nei tiesiog pasiklausyti savo kūno pojūčių, šiurpas nukrečia. Juk buvau visai pamiršusi pasirūpinti tuo, kas mums padeda jaustis gyvais čia ir dabar.
Pamenu, dar didesnė nuostaba mane ištiko tuomet, kai pradėjusi sportuoti, supratau, kaip stipriai aš nepasitikiu savo kūnu. Pasitaikydavo net stiprių nerimo priepuolių, kurie vesdavo prie to, kad atsisakydavau daryti pratimus. Viskas dėl to, kad netikėjau ir nepriėmiau savo kūno. Tačiau šiandien aš galiu būti labai dėkinga, nes būtent šios patirtys mane išmokė:
Prisiminti, kad visi turime penkis pojūčius.
Tik pradėjus eiti į mokyklą, išmokstame skaityti, rašyti, skaičiuoti. Nuo tada stipriai įdarbinamę savo akis, retesniais atvejais klausą, su retomis išimtis ir savo lytėjimą. Tačiau dažnai visai užmirštama uoslė ar skonio receptoriai. Aišku, galit sakyti, kas skonio receptoriai įdarbinami pusryčiaujant, pietaujant ir vakarieniaujant. Bet būkit sąžiningi, ar tikrai dažnai sąmoningai savęs paklausiat, kokio skonio maistu mėgaujatės? Kaip dažnai leidžiate pajausti sau skonių įvairovę? Aš tikrai ne kasdien, kad ir kaip norėčiau.
Bet labiausiai mūsų užmiršta – uoslė. Ir nepelnytai. Nes būtent nosyje yra vieninteliai receptoriai, kurie gali atsinaujinti. Kitaip tariant, būtent nosis objektyviausiai gali padėti suvokti aplinką. Ir tai supratai tik prieš daugiau nei metus atradusi kvapų galią. Tuomet suvokiau, kad imu tobulėti kaip žmogus, tapau sąmoningesnė ir labiau gebanti išgirsti savo širdies balsą. Užtat šiandien drąsiai galiu pasakyti – įdarbinus savo penkis pojūčius, atgimtas ir šeštasis pojūtis.
Stengtis patenkinti savo kūno poreikius.
Skaitant Linos Vėželienės knygą „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“, stipriai įstrigo sakinys: „Svarbu, neatidėlioti ir neslopinti natūralių poreikių, leisti adekvačiai jiems reikštis tuomet, kai kyla.“ Kitaip tariant, kai norisi, leisti sau dūsauti, žiovauti, čiaudėti, tuštintis, vemti, gerti, valgyti, juoktis, judėti, prigulti. Nes „mūsų išmintingas kūnas tokiais būdais valosi ir tvarkosi – „išsineša šiukšles iš namų“, „išvėdina kambarius“, „nuplauna purvą“, kad sklandžiau tarnautų“.
Šiuos žodžius skaičiau kelis kartus iš eilės vis prisimindama tuos kartus, kai aš išdaviau savo kūną. Kai neleidau sau nuoširdžiai nusičiaudėti ar nusižiovauti. Prisiminiau ir kartus, kai pati save išbardavau, jog per garsiai juokiuosi. Apie tai, kad neleisdavau sau prigulti, kada norėdavosi, jau net nekalbu. Dažniau nei dažnai taip save išduodavau. Ir tada norisi užduoti tik vieną klausimą: dar stebimės, kodėl mes taip gėdijamės savo kūno? Juk kasdien mes juos įkaliname į draudimų kalėjimus. Bet žinote, jūs šiandien jau perskaitėte žodžius, kurie yra raktas iš kalėjimo: „Leisk kūnui daryti tai, ko jis nori, nes taip jis valosi!”
Užmegzti kontaktą su kiekviena kūno dalimi.
Bandydama suprasti emocinio valgymo priežastis, prieš kelis mėnesius mokiausi kūno meditacijos. Meditacijos metu drauge su kitais mokiausi atrasti ryšį su savo kūnu, išmokti jam dėkoti. Bedėkodama supratau, kiek daug kūno dalių turiu ir kiek jos atlieka daugybe funkcijų. Supratau ir tai, kad kiekvienas kūno siunčiamas signalas yra informacija apie mane. Atradau, jog skaudanti galva reiškia neišreikštas emocijas, skaudantis riešas – neišpildytas svajones, gumulas gerklėje – neišsakytus žodžius, o skaudanti širdis – norą dalintis ir sulaukti meilės.
Tai tik keli pavyzdžiai, ką mums apie mus pačius bando papasakoti mūsų kūnas. Tačiau tai galime suprasti tik tuomet, kai sustojame ir pradedame klausytis savo kūno. Kai imame ir pradedame su juo kalbėtis klausdami: ką tu nori man pasakyti? Tą pati klausimą užduodami ir kiekvienai kūno daliai. Žinau, pradžioje sunku išgirsti atsakymą. Bet ateina akimirka, kai vis labiau ir labiau supranti, ką kiekvienas kūno signalas reiškia. Tereikia apsišarvuoti kantrybe.
Rečiau ieškoti ligų.
Savo kabinete ne kartą sutikau žmones, kurie bijojo susirgti. Kartais girdėdavau istorijas, kaip žmonės kas savaitę diagnozuodavau sau vis naują ligą. Dažnai galvodavau kodėl taip yra ir supratau, kad po visu tuo slėpdavosi viena – prarastas santykis su savimi. Todėl žmogus vos pajutę skaudančią galvą, apie save informuojantį skrandį ar peršalimo simptomus, griebiasi tabletės. Kad tik kuo greičiau numalšinti tą nemalonų jausmą. Nors kartais kūnas prašo tik vieno – pastebėk mane ir suprask, kad aš esu tik tam, kad tau padėčiau.
Bet klausytis kūno daug sudėtingiau nei ieškoti savyje ligos. Nes ligos kalba mums pažįstama, o kūno kalba – ne. Ir gaunasi tai, kad žmogus ima ir nesąmoningai pradeda ieškoti ir atrasti savyje daugybe trukumų. Trūkumų kūne, trūkumų mintyse, trūkumų savo gyvenime. Nors viskas yra daug paprasčiau, nes viskas, ką jaučiam kūne yra tik tam, kad padėtų suprasti, kaip turim gyventi šiandien.
Užtat turim vertinti viską, ką gauname. Todėl tikiu, kad ne veltui baiginėjant rašyti šį tekstą, išklausiau Sam Smith interviu apie tai, kaip jis gėdijosi savo kūno. Jame išgirdau klausimą; „Kaip drįsti nemylėti savo kūno, kurį pagimdė Tavo mama?“. Būtent šis klausimas įkvėpė pasakyti sau: „Aš drąsiai priimu savo kūną, nes jis ne veltui man toks duotas!“. Jums taip pat 😉
Parašykite komentarą