AURELIJA ANANJEVAITĖ
„Ar įsimylėjai?“ – tai pastaruosius metus dažniausiai man užduodamas klausimas. Kitų akyse aš švyčiu, spindžiu ir gražėju. Ir gražėju ne dėl to, kad šalia manęs princas ant baltojo žirgo. Švyčiu ne dėl to, kad balinausi dantis pas odontologą. Ir spindžiu ne dėl to, kad gyvenime pasiekiau visas aukštumas.
Greičiau dėl to, kad nustojau tikėti, kad laimę man atneš princas, graži patapsiu, kai sulieknėsiu, o spindėti pradėsiu, kai įgysiu visus man įmanomus gauti vardus. Ir pradėjau valyti sielos kambarius, kerteles ir skladukus.
Šis darbas nelengvas, tam kartais nepakanka šluotos, vandens ir šluostės. Kartais tam prireikia kardo, kuris padėtų įveikti vidinius demonus. Kartais tam prireikia kantrybės šulinio, kuris nuramintų pasipiktinimo ir susierzinimo liepsnas. Kartais tam reikia tvirtos rankos, kuri palaikytų už peties, kai nerimas varsto krutinę.
Tačiau valyti sielą verta. Nes tik bevalydama sielą supratau, kad turiu didžiulę galią padėti žmonėms. Tik bevalydama – supratau, kad mano tikrasis vardas – žodžio meistrė. Tik bevalydama – pasaulį, dangų ir žmogų galiu matyti visai kitomis spalvomis. Tik bevalydama – aš imu jausti stipriau.
Labiausiai jaučiu pasaulį savyje. Suprantu, kad kiekviename žingsnyje slypi pasakojimai: debesys pasakoja istorijas, dainos atsako į klausimus, sapnai moko kaip apsisaugoti, gamta padeda įsižeminti, o kūnas moko kurti materiją. Ir visa tai yra šalia ir kiekvieną dieną. Bet ne visada lengva matyti. Ypač, jei vidiniai demonai valdo. Jie atsirado seniai, kai kurie iš jų net gyvena mūsų sieloje ilgiau nei mūsų kūnas žemėje. Į juos nelengva pažvelgti, nes skauda jausti jų buvimą. Užtat vis norisi nusigręžti. Bet jie yra! Ir tik pažvelgus jiems į akis įvyks išsilaisvinimas ir transformacija.
Ne, tuo kardu nekapoju jiems galvų. Jis yra tik tam, kad drąsiau jausčiausi žvelgdama jiems į akis. Nes tas žvilgsnis padeda išvalyti vidinį žvilgsnį. Tuomet pradedu geriau girdėti savo mintis, labiau suprasti savo jausmus ir priimti aiškesnius sprendimus. Sumažėja ir baimė, atsiranda daugiau pasitikėjimo ne tik materialiuoju pasauliu, bet ir subtiliuoju.
O kai išmoksti pasikliauti, pasidaro lengviau priimti savąjį kelią, kurio niekaip nesukontroliuosi, nes jis jau seniai suplanuotas. Tik viena reikia suprasti, kad jei priešinsiuosi, pasunkinsiu savąjį kelia. Jei leisiuosi piktoms mintims mane užvaldyti – išsekinsiu save. Jei imsiu nuvertinti kitus – paniekinsiu save. Jei pavydėsiu – nepriimsiu savo unikalumo. Jei kerštausiu – užstrigsiu praeityje. Jei konkuruosiu – atsisakysiu savo autentiškumo.
Visko daug, ane? Bet čia tik maža ištrauka, kaip reikia valyti savo sielos kerteles. Daugumos iš šių dalykų neįmanoma padaryti vienam. Tame valymo procese šalia yra devyni regimi mokytojai ir daugybe neregimų mokytojų. Būtent jie kasdien su didele meile skatina stebėti save ir nuosekliai dirbti. Skaityti, bendrauti, rašyti, melstis, medituoti, kalbėti, kurti, dalintis. Ir visai tai daryti iš širdies.
Štai mano širdis nuvedė prie žodžio meistrės profesijos. Būtent žodžio galia man padeda konsultuoti. Būtent žodis man padeda atrasti save, kai pametu. Būtent žodis padeda man pasiekti jūsų sielos gelmes. Ir žodžio meistre esu tik tam, kad padėčiau kiekvienam keliauti savo keliu. Nes žodis gydo, žodis atveria akis ir pažadina tai, kas miega mumyse, nes gąsdina protą, bet yra tikroji mūsų esmė.
Tad aš mokausi pažinti ir priimti tą esmę, linkiu ir Tau mėgautis šia kelione 😊
Jums taip pat gali patikti…
Parašykite komentarą