Valgyti gyvenimą kąsniais: ką tai reiškia?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Valgyti gyvenimą kąsniais – pirmą kartą šiuos žodžius išgirdau iš savo klientės prieš metus, kai kalbėjome apie tai, ką reiškia mėgautis gyvenimu. Ir jau tuomet ši frazė tapo artima. O vakar besiruošdama kitos dienos rytinei treniruote (rytinei, tai reiškia 6.30 ryto) pagalvojau, kad gyvenimas yra spalvingas, jei tik mes ryžtamės imti ir spalvinti jį. Jei tik išdrįstame padaryti tai, apie ką seniai svajojome ar imtis to, ką seniai buvome pamiršę. Žinau, žinau, „nėra taip lengva“ – kažkas jau man pasakysi. Bet mano ispanų kalbos dėstytojas ir tam turi atsakymą: „Jei sakysi, kad nėra lengva, taip ir bus. Jei sakysi pavyks, tai gal tikrai pavyks?“.

Tačiau šį kartą aš nerašysiu apie požiūrio ar minčių keitimą. Greičiau kalbėsiu apie tai, kaip greitai ir lengvai mes galime nuspalvinti savo gyvenimą:

Pamiršti savo ūgį, svorį, amžių ir puoselėti savo vidinį grožį

Juk kai mes mąstome, kaip atrodysime sporto salėje su didesniu užpakaliu nei daugumos. Kai galvojame, kai negalime užsidėti aukštakulnių, nes ir taip primename stulpą. Kai neleidžiame sau šokti ir dainuoti iš širdies, nes pase jau parašyta 56 metai. Kai sustabdome save, nes… (įrašyk pats ;)) Visais tais kartais mes bandome įtikti bei patikti kitiems, sulaukti kitų dėmesio ir stengiamės nuspalvinti kitų pasaulius. Tačiau mes imame valgyti gyvenimą kąsniais tuomet, kai priimame save su visais savo „pliusais“ ir „minusais“, kad ir kaip mums nepatiktų. Ne, kai priimame, net to žodžio „nepatinka“, nebėra, užtat – BRANGINU.

Pamilti savo „gerąsias“ ir „blogąsias“ savybes

Jau įsivaizduoju, kaip minia jūsų man už nugaros klausia: kaip galima branginti savo blogąsias savybes? Tačiau šios „blogosios“ ne veltui atsirado. Jos mums kažkada padėjo išgyventi, apsiginti ir apsaugoti save. Jos yra mūsų dalis ir be šių minusių nebūtume tokie, kokie esame. O esame unikalūs ir tai turime vertinti. Vertinti viską, kas su mumis susiję.

Priimti ne kitų mestus iššūkius, o pačiam sau mesti iššūkį

O kai jau išmokstame vertinti, verta mesti sau iššūkį. Taip! Taip! Iššūkį sau. Ne draugui, kaimynui, žmonai, vyrui, vaikams ar tėvams. Imti ir išmokti naujos kalbos. Leisti sau šokti ir dainuoti ne tik duše. Dažniau pasakyti „ačiū“, „prašau“, „aš tave myliu“. Pasisveikinti su visais kaimynais. Ryžtis kelionei į kalnus. Įsigyti gyvūną. Perskaityti storą knygą. Pradėti sportuoti. Gali būti bet kas. Svarbiausia, kad jūs sau gyvenime suteiktumėte naujus pojūčius ir patyrimus, leistumėte sau gyventi, klupti, stotis ir vėl gyventi.

Nelaukti, kol kitas pasiūlys, o pačiam paprašyti

Žinoma, ne į visus iššūkius turime leistis vieni. Tačiau šioje vietoje svarbu nelaukti kol kitas pasisiūlys, o patiems išdrįsti paprašyti. Nestabdyti savęs, o prašyti to žmogaus, su kuriuo ir norime leisti į iššūkio įveikimą. Tik nepamirškim, kiekvienas gali tiek sutikti, tiek pasakyti „ne“. Čia jau kito žmogaus teisė. Tačiau tikrai pastebėsite, kaip gyvenimas palengvėja. Prašydami mes tampame atsakingesni už save ir sumažėja tas įgimtas egocentrizmas, kai įsivaizduojame, kad kiti gali nuspėti, ko mums reikia.

Kalbėti ne tik apie tai, kad patinka, bet ir kas nepatinka

Dar labiau nustojame tikėti savo ir kitų aiškiaregyste, kai ima nuoširdžiai kalbėtis. Kai sumažėja baimė būti pažeidžiamiems ir išdrįstame kalbėti tiek apie tai, kas patinka, tiek ir apie tai, kas nepatinka. Tuomet užmezgame tikrą, autentišką ir nuoširdų santykį pirmiausiai su savimi, o vėliau ir su kitais. Tada mums jau nebetoks baisus žodis „ne“, negąsdina ir pastaba ar kritika. Nes viską priimame kaip natūralų procesą.

Perskaičius, kai kuriems gali pasirodyti, kad jau ne tokie čia lengvi būdai nuspalvinti tą savo gyvenimą. Bet žinokit, jie brangiai nekainuoja, tik truputį laiko ir truputį pastangų. Tačiau gaunamos dovanos tikrai atsiperka. Bet gal jūs žinote paprastesnių būdų kaip gyvenimą valgyti kąsniais?

Tekstas parengtas 2017 m. liepos mėn.